BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Parašiau eilėraštį /2

Diena vis po dienos klajoja.
Kur tu, kur aš einu, kas moja
Ranka melsvai balta pro man atvertą langą?
Gal tu, gal aš viena. Gal šalta?
Kodėl geltonu juosmeniu, apdriskusios liemenės
Man vis vaidenasi ir prieš akis vis kelias?
Gal aš viena, gal tu, gal vėjas,
Ieškot takelio savo jau kadais išėjęs.

Rodyk draugams

Gyvenimo muzika. Andrius

Ant betoninių laiptų viršaus, šviečiant skaidriems, rožiniams vakaro debesims, sėdėjo Andrius. Rankose – gitara. Aitri ir įtūžio kupina melodija alsavo tabako dūmų stulpu, kurį kartas nuo karto, sustojęs groti, išleisdavo vaikinas. Šalia jo - butelis degtinės ir gausybė nuorūkų. Palengva užkopiau laiptais aukštyn ir koja nustūmusi besimėtančias nuorūkas prisėdau šalia. Gitara nutilo, o jis, išsišiepęs ironiška šypsena, prisidegė dar vieną cigaretę.
- Kam gi tau balti ir aitrūs, dirbtiniai debesys? Nejaugi nepakanka debesų virš galvos, kurie jau rožiniai? Nenudažyti alkoholio ir tabako paveikto rožinių akinių efekto.
- O kam tau rožiniai debesys? Tie, kur virš galvos plaukė ir plauks tūkstančius metų? Banalu. Ir ne rožinė spalva, o pilka. Visada išliekanti pilka spalva, - arogantiškai pabrėždamas kiekvieną žodį ištarė Andrius. Išpūtęs naują baltutėlį debesį perbraukė ranka nedarnaus akordo sąskambio lydimas stygas ir, tarsi sąmoningai padaręs pertrauką, prakalbo iškilmingesniu tonu. - Išlikti tokiam pat - nejau tai džiazo ideologoja? Svarbiausia laužyti visas taisykles, paneigti nusistovėjusią tvarką, įrodyti, jog standartai yra žemiau improvizacijos kulto! Rožiniai debesys – dar viena klaikiai nuobodi ir šleikštulį keliantį klasikos retrospektyva.
- Rožiniai debesys negali būti būti nuobodūs – jie kinta. Pažiūrėk, net dabar įsipynė keli violetiniai atspalviai, - pakėlusi ranką parodžiau į pati didžiausią debesį, kuris, vis labiau vakarėjant, po truputį dažėsi violetinėmis juostomis. – Debesys negali būti pastovūs. Jie mainosi, keičia savo formą, juda. Jų judėjimas sukuria harmoniją – to, ko reikia žmogui. O ir spalvą debesys turi, kaip ir žmonės. Žiūri į šį debesį ir matai žmogų – šviesius ir ryškius jausmus, galimybių nusėtą erdvę – tikėjimą savimi ir kitais. Tačiau teigiamas spalvas keičia ir tamsesnės. Jos atneša juodą ir klampią naktį, kurioje galima paskęsti dviem būdais. Vienas iš jų - įsigerti į ramiai tiksinčią laikrodžio rodyklę, pajusti harmoniją, susilieti su šiltu ir tolygiu kvėpavimu, kuris pulsuoja gyvybe.
Kiek pagalvojusi kalbėjau toliau:
- Bet tu, rodosi, lauki tik nedarnių nakties sąskambių: šaižaus automobilio garso signalo, kačių šnypštimo ir kažkur toli paskendusių balsų aido, kurie netolygiai artėja ir virpina kiekvieną kūno kertę, vis labiau baugindami ją ir tuo pačiu metu keldama susižavėjimo pavoju virpulį.
- Laukiu! Ir visada lauksiu! – staiga sušuko Andrius. - Kas gi man iš harmonijos? Ko laukia tavieji susmirdę klasikai? Ko jie gali laukti, kai pagrindinės nuostatos sukurtos prieš šimtus metų, kai net harmoninga muzika drasko vidų savo stabilumu, kuris, viso labo, tik nieko nereiškianti iliuzija? – ūmiai tarė Andrius. - Stabilumas niekada neegzistuoja vystymosi, jaunosios kartos laikotarpiu! Vien tamsioje nakty galima rasti stabilumą. Naikinant viską, kas darnu, niekada neatsiras paika ir tuščia viltis, jog viskas bus geriau. Niekada neteks kentėti! Viskas, kas stabiliai neriasi žemyn, suteikia mažiau skausmo, nei klasikinis tikėjimas rožinėmis pasakomis, kurios tik žadina neturinčias baigties viltis!
Pasitaisęs gitarą, Andrius stipriais mostais trankė gitaros stygas. Baigęs groti, vėl padaręs pertrauką, nurimo.
- Prisidegu cigaretę ir leidžiu aštriems dūmams įsiskverbti ir išdeginti visą gerklę, kad kiekvienas dūmo liežuvis sudegintų tikėjimo ir vilties užuomazgą keliaujančia aukštyn iš paširdžių į smegenis. Žudau tikėjimą tobulu grožiu. Žudau klasiką - melą, kuriuo grįstas perdėtas pasauliu paikinimas.
- Rodosi, jog kiekvienu tuščiu nuopuoliu žemyn, reiškiantį maištą klasikinei ideologijai, vis beldiesi į stabilumo duris. Nenuostabu, juk jis būtinas. Stabilumas – kelias į priekį, judėjimas pirmyn. Tačiau jis pasiekiamas nekintančiomis vertybėmis, būtent tuo, ką puoselėja klasikai.
Žvelgdamas į betoninių laiptų apačią Andrius vis leido baltų dūmų debesis.
- O jeigu harmonijai reikalingas rūpinimasis kitais? – paklausiau jo. - Kam degini prigimtinį gėrio ir meilės troškimą, kurį skiepijo tau ir tavo tėvai? Nors jų pabaiga ir nelaiminga, tai tik įrodo, jog klysti vertinga – štai čia sėdi tu, naujas žmogus. Kam deginti vertybių norą vien tam, jog sukurtum kitą iliuziją, paskendusią alkoholio jūroje ir dūmų šaltiniuose? – pirštu skimbtelėjusi į šalia stovintį butelį tariau aš.
- Kiti? Kam skirti kiti? Kiti – priemonė, - pasigirdo duslus ir niekinantis balsas. - Priemonė man, kuria aš naudojuosi. Mano tėvai, seneliai, proseneliai - visi - atgyvenusi karta, kuri tikėjo, jog galima vadovautis humaniškąja politika – pasitikėti žmogaus prigimtimi būti žmogišku.
Tyla. Įtraukęs dar vieną cigaretės dūmą maištininkas palaikė jį plaučiuose ir lėtai paleido tiesiu stulpu į beveik apniukusį, tamsų dangų.
- Kur mes dabar, a? Apriboti milijonu taisyklių, neturintys savo laisvės ir įkalinti tarp kelių žmonių idėjų gniaužtų. Gniaužtų, kuriems nesugebėjo pasipriešinti nuolankūs senoliai, kurių mąstymas siekė tik klasikinės taikios pasaulėžiūros pradmenimis – pasitikėk žmogumi. Nei meilės, nei pasitikėjimo nėra.
- Kiekvienas sutvėrimas, vos gimęs, tampa egoistu. Žmogaus prigimties taip pat egoistiška. Bet paklusti egoizmui - juk visiems aiški, iškrypusi ir skausmingą pabaigą turinti idėja. Tavo tėvai, seneliai išgyveno karus – kelių žmonių ambicijų ir beprotybės žaidimus, dėl kurių kentėjo ir kenčia kiti. Ir kęs dar ilgai, nes tai – tik užsitraukusi žaizda. Jauna karta gali padėti užtraukti žaizdą. Tiesa, tam reikalingi nauji, taikūs būdai, kurie įrodytų, jog egoizmo gėris tėra laikinas ir skausmingas. Improvizuodamas nebūties ir destruktyvumo natomis žaizdos neįmanoma užgydi – tai gyvenimo druska.
- O be druskos gyvenimas būtų prėskas! – Nusikvatojo Andrius. – Egoizmas – puiki visko pradžia, kuri gali valdyti kitus žmones, gali jais naudotis, jog parodytų – pritapimas prie blogio atneša laimę! Galvojimas apie save – jėga, kuri skatina kurti naujas taisykles. Štai kur tikroji improvizacija!
Pasigirdo dar viena tranki melodija. Debesys tapo tamsiai mėlyni, o balti dūmų stulpai – juodi.
- Ar teisinga nudažyti viską tamsiomis spalvomis, jeigu žemė ir taip juoda? – Tyliai paklausiau. - Ar teisinga pasiduoti blogiui vien dėl to, jog tai lengviausia? Ne kiekviena improvizacija skamba maloniai gyvenimo ausiai…
- O gal tik tada prasiskleidžia šviesiausios gėlės? – Paklausė Andrius.
Į orą pakilo paskutinis, vos matomas, juodas dūmų stulpas.

Rodyk draugams

Gyvenimo skonis. Hana

Vargstančių žmonių, rodosi, pilni kampai. „Pakampės“ – ištartų atšiauresnio, ne itin emocingo būdo žmogus. Nuskendusių svajonių pilni namai, pilnos gatvės, miestai ir priemiesčiai. „Gyvenimas“ – ištartų žmogus, leidęs nuskęsti nors vienai kito svajonei, ar matęs, kaip skęsta savosios.
Gyvenimas. Kiek daug dalykų telpą į vieną žodį, kurio skonis priklauso nuo kiekvieno asmeninių receptorių. Vieni nesėkmę, nuskendusią svajonę ar pesimizmo pliūpsnį pagardins vienumos šešėliais ir suteiks patiekalui „Melancholijos“ pavadinimą. Kiti, pridėję grūdelį optimizmo ir kasdienės šypsenos, gyvenimui suteiks mielą ar net ironišką atspalvį turintį pavadinimą ir įvardins tai gurmanišku patiekalu. Tačiau Hana, gyvenanti devynaukščio namo palėpėje, gyvenimui niekada neskyrė jokio pavadinimo. Ji ragaudavo šį patiekalą diena iš dienos vis negalėdama suprasti, kaip tiek daug skonio palečių turintį darinį galima pavadinti vienu ir tuo pačiu patiekalu.
Hanai devyneri. Rodosi, amžius siekia vaikystės džiaugsmo viršūnę: argi gali būti bloga gyventi ir, nesirūpinant savo ateitimi, kiekvieną rytą pramerkti vaikiškas, naivias akis, kurios žvelgia į svajonėmis apkaustytas lubas. Tačiau šis devynetas išskirtinis. Perdėti neįmanoma: laiba, žydromis akelėmis padabinta mergytė niekada nesijautė esanti devynerių. Niekada nesijautė esanti dešimties ar dvidešimties… Hana niekada nieko nejautė. Jos kojos ir rankos, nors ir sveikos, nepaglemžtos jokios ligos, trūkčiodavo kiekvieną kartą jausmui pasibeldus į vidų. Išsitaršiusia šviesia, vos garbanota galvele, ji kasdien lėkdavo gatvėmis tarp nuskendusių svajonių, pamestų šypsenų ir meilės trupinių, tačiau niekada nieko nejusdavo. Kas kaltas? Tėvai, rodosi, Hanai skiepijo meilę ir supratimą: niekada neleisdavo nepadėkoti pardavėjai išeinant iš parduotuvės, o sutikus pažįstamą veidą, visada stumtelėdavo priekin „laba diena“ ar „labas rytas“ pusėn. Hana, rodosi, neturėtų būti pavyzdys bejausmio vaiko veidui. Ir iš tiesų, kiekvieną kartą pamačiusi vargstantį senelį prie lyg konvejerio besisukančio prekystalio, mergytė prilėkdavo ir padėdavo sukrauti pirkinius į odinį maišelį – tokį seną ir puikiai atitarnavusį, kaip ir jo savininką. Ir žodeliai „ačiū“ bei „angelo vaikas“ Hanai sukeldavo šypseną, tačiau šypsena visada pakibdavo tik išorėje: šypsotis vidumi ji negalėjo, nes nieko nejautė.
Ankstyvą rytą, kai saulė nušvietė dešinį lango kampą, o gatvėje, ten, kažkur apačioje, pasklido lengvas bruzdesys, bejausmė mergaitė pramerkė akis. Ilgos blakstienos ir gaivus, tyras veidas nė nenutuokė, kiek šiandien patirs. Tačiau ir nesistengė nutuokti. Geltonplaukė, šoktelėjusi iš lovos, įsirėmė kumštukais į šonus ir apsidairė aplink. Suknutė, kurią vakar taip skrupulingai sulankstė, gulėjo ten pat ant kėdės, tad apsivilkus ją, jaunos mergaitės silueto nebjaurojo nė menkiausia raukšlė ar netaisyklingai krintanti klostė. Žingtelėjusi į priekį Hana atidarė duris, nutipeno iki koridoriaus gale stūksančių batelių ir, padabinusi jais kreivokas kojeles, išžygiavo devynaukščio namo laiptais žemyn. Įdėmaus žvilgsnio lydimos durys ir veidai nesustabdė straksinčios mergaitės – ji, kaip ir kiekvieną rytą, besiplaikstančiomis, kiek suveltomis garbanomis ir paraudusiu nuo miego veideliu, keliavo ten, kur turėjo atrasti vienintelę, nors ir menką jausmą sukeliančią moterį – mamą. Mergaitei mama neteikė ypatingos emocijos ar to, ką patiria kiekvienas žmogus, suvokęs artimo žmogaus svarbą šalia, tačiau jos viduje, menką, rūpestingą žodelį, kildavo mažytė jausmo užuomazga: tarsi mažas kirminas grauždavosi ten, kur tausojami visi jausmai.
Per pusvalandį pasiekusi mielą ausiai toną, Hana nusišypso pirmą kartą dienoje.
- Nagi, prieik arčiau, - girdi mergytė auselėse, kurias taip pašėlusiai dengia geltoni plaukai.
Mergaitė, niekada nepaklaususi, kodėl, kiekvieną kartą taip ir padarydavo. Apsižvalgydavo aplink ir tiesiai įbedusi savo kiek riestą nosytę prieidavo arčiau. Prieidavo ir ilgai stebeilydavosi priešais. Ne todėl, jog jai būtų nejauku ar neįprasta. Hana niekada netikėdavo, kad spontaniškai kilęs švelnumas – jausmas, suvirpinsiąs jos širdį rytojaus dieną.
- Hana, brangioji, kodėl niekada man nieko nesakai? – ir vėl pasigirsdavo mergaitės ausyse.
Tačiau Hana, kaip ir visada, papasakojusi kasdieninius įvykius ir padabinusi šypsena savo veidą toliau ryžtingai išlikdavo bejausmė. Mažos rankos nesuvirpėdavo iš vaikiškos laimės, o per daug skubota kalba nesuteikė jai vaikams būdingo valiūkiškumo. Galbūt todėl, jog Hana, nutvėrusi rankutėmis kelius ir atsisėdusi ant šalto paminklo atbrailos visada suprasdavo, kad girdimas balsas – iliuzija, o šypsena, nuplieskusi mažutį veidą – randuota.
Hana, po bejausmiu kasdieniu patalu kurdavo eiles, kurios, jeigu tik būtų kieno nors perskaitytos, atskleistų visas šios mažos būtybės keistenybes.

Ei, piratai, devyngalviai,
Jūsų aš jau nebijau!
Man nereikia aukso kardo,
Jog nugalėčiau jus greičiau!
Nors ir žvelgčiau aš pabaisai
Tiesiai tiesiai į akis,
Pagalvočiau: „Ot, tai laimė,
Jog visur viena aš vis!

Geltonplaukė Hana niekada nerodydavo savo paslėpto ir vienišo, atžagarų skausmą primenančio bejausmio jausmo kitiems. Niekas netgi ir nežinojo, jog dėl to kaltas šeimos praradimas: prieš mėnesį, lietingą liepos naktį, Hana neteko mamos. Prieš metus ji neteko ir tėčio, tačiau tai nustelbė pastarasis įvykis, kaip nustelbia viskas, kas atsitinka ir įstringa jaunai būtybei į vidų anksčiau nei pastarasis.
Hana, nors ir kiekvieną rytą aplankiusi mamos kapą balsu išsakydavo visa, kas jai atrodė būtina, niekada neatrodė keista mergaitė – niekas nežinojo, kur lankosi Hana kiekvieną rytą. Mergaitė buvo išmokyta nesiskųsti ir nesukelti aplinkiniams nemalonumų: visos bėdos ar neigiami nutikimai nuplaukdavo tokia greita srove, kaip ir atplaukdavo, nesukeldami nei menkiausios ašaros ar užuominos į maldaujamą gailestį. Tačiau kitą rytą, kai prabudusi ji atmerkė savo akeles, kirminas neįprastai garsiai pradėjo graužti saugomų jausmų skrynią. Už lango lijo, o Hanos suknelė, nors ir sulankstyta, buvo nuleidusi mėlyna kaspiną žemyn. Skubėdama rengtis bei autis mergaitė nepaisė mielos, širdžiai saldžios vaikiškos tvarkos – kaspiną užsirišo per daug laisvu ir padriku mazgu, o susivėlusias garbanėles paliko styroti į visas puses.
Bėgdama laiptais žemyn ji nužvelgė tik laiptinėje tupėjusi katiną, kuris, nors ir juodas, turėjo ypatingai draugiškas, žalias akis, dvelkiančias šiluma. Greičiau nei per pusvalandį mergaitė atsirado ten pat, kaip ir kiekvieną rytą. Tačiau šįryt, krapnojant įkyriam lietui, mažosios Hanos veidelyje pasirodė kai kas neįprasto: emocija. Nors ir švelni, nors ir vaikiškai nedrąsi, tačiau, visgi, emocija, kuri kilo iš ten, kur saugomo visos tyriausios emocijos. Hana, tūptelėjusi ant šalto, betoninio paminklo, įsižiūrėjo į vieną tašką – kampe, juodoje žemėje žaliuojantį daigelį. Ji palinko arčiau, sugriebė jį dviem pirštukais ir įsižiūrėjo taip, tarsi žalią augalą matytų pirmą kartą. Dobilas. Nors ir ne keturlapis, nors ir visiškai menkas, tačiau mažas, išrautas ir pamestas dobilas priminė jei tai, apie ką Hana buvo visai pamiršusi. Apie tai, ko niekada nebuvo pajutusi, o, galbūt, niekada ir neturėsianti pajusti. Hana pakėlė žolelę artyn, tiesiai prieš savo akis, ir paskendo žaluma alsuojančiame taškelyje. Lietus, nors ir paliekantis drėgnas pėdas ant kiekvieno paviršiaus, nesusidrumstė su pora lašelių, tekančių iš devynmetės akių.
- Ei, piratai, devyngalviai…
Jus aš jau seniai žinau.
Tik niekad aš negalvojau,
Kad pasaulis nekvepės gardžiau
Nei saldainiai, abrikosai,
Obuoliai ir vyšnios jau.

Hana pakėlė paraudusias akis, o drėgnas garbanas atmetė atgal, tarsi jos trukdytų pažvelgti į pilką, viską užgožusį dangų. Tuo metu, nors ir tyliai kukčiodama, mergaitė neprašė ir nedėkojo niekam už patirtą jausmą ar akimirką. Tyliai atsistojusi mergytė, kaip visada, padėjo pro šalį traukiančiam senukui, kuris, išmetęs savo daiktus, vis bandė juos surinkti. Nusišypsojo, ištarė „prašom“ bei „geros dienos“. Spaudė kumštelyje mažą, žalią žolytę ir žygiavo namų link. Atsidūrusi devynaukščio namo palėpėje, nusiavė batelius, nusivilko ir preciziškai sulankstė suknelę. Įsliuogė į lovytę ir įsistebeilijo į svajonėmis nukaustytas lubas. Vienas po kito žemyn, kaip lekiantys meteoritai, krito slapčiausi norai ir jausmai, o burnoje atsirado vienintelis, ryškus skonis – tyras ir lengvas gyvenimo alsavimas visomis spalvomis - harmonija.

Gurmanei Hanai tik devyneri.

Rodyk draugams

Politinė sankcija tautai

O caro koridoriai, pripildyti vyno pelėsiu,
Griaužia kiekvienai ramios būtybės širdžiai vidurius.
Kiekvienas trupinys juodų nesantaikos garų - gardėsis.
Atstumai, plaukiant Dunojumi, didėja - stepės sužydusios
Niekina kiekvieną šio laikmečio pono skrybėlę.
Susirinkę ponai rauna savo gulbėms kojas -
Tarp kojų ir kraujo klano visi voliojasi, nes oligarchams dangus -
Skaistybių nematęs ir šventvagiškumo kupinas pilkas žmogus.
Aplieję caro koridorius naujomis vyno liūtimis,
Kiekviena sidabruota galva su aršinu aukso gijų kariasi.
Jiems sunku pakelti didybės manijos trejybę:
Išgverimą visuotinį, apmaudą ir tuštybių vyriausybę.
Prie didžiulių altorių susirinkę vaikai - geidžiamiausi nauji tuštybės taikiniai.
Raudoni gvazdikai puošia švelnias saujas ir plaukus -
Aristokratijos požymiai kyla aukštyn gyvybės medžiu į saulę.
Sieksnis aukštyn - naujos ir rausvos caro koridoriuos jūros.
Kiekvienas žodis, ištartas prieš idėją, taps sūrus sūnui -
Ne tam, kas plakė, linčiavo žodžiu chuliganą -
Tam, kas tiesos ieškotojui nešė laimės ir dvasios peno.
Visuotinio maišto, protestų kamuojamos rankos -
Minios, suspaustos tarp visagalių dievų minų vijos.
Nulinkusios galvos, nors ir kerpančios savo ponui skrybėlę,
Paklusniai uždegs dar vieną žvakę šiuolaikinei kirmėlei.
Rėmų namais tapę suplėkę, vynuoti koridoriai
Pamaldų reikalaus kiekvieno keturiolikos dienų vidurio.
Pelenais alsuojančios žemdirbio žemės augins naują derlių,
Kad galėtų išleisti dar porą rankų į šiurpių juokdarių dangų.

Rodyk draugams

Eksperimentas

Rožiniui debesiui prireikė vietos pakibti mano palubėje. Palubėje, kurią iš visų pusių atakuoja geltonais tampantys voratinkliai, kuriuos visada apšviečia geltona tampanti saulė.
Bet šiandien aš ne apie tai. Ir tu ne apie tai, ar bent jau neturėtum būti apie tai, nes ta(i)m yra didelė krūva priežasčių, kurias kiekvieną vakarą tu vis pergalvoji, dar pridedi keletą priežasčių senosioms į draugiją, bet, galų gale, visas jas pakasi po smėlėta pilimi, kurią dienos metu, po pietų, pastatė trimetis snarglys netoli tavo daugiabučio durų į (netikėtai!) trimečių snarglių pilną kiemą.
Leiskite man priminti jums, ponios ir ponai, kad dabar jūs turite itin svarbų reikalą. Neatidėliotinai svarbų, kadangi šiandien lijo ir jokia mama neišleis savo trimečio snarglio laukan, kad jis galėtų pastatyti smėlio pilį, šalia kurios jūs užkastumėte savo priežastis kaip ir kiekvieną naktį. Ne, jūs jų niekada neužkasite, net jeigu ryt ir šviestų saulė, o mano planai išsipildytų ir manęs nebūtų po rožiniu debesiu, kuris skrajoja nuo vakar vakaro, kai, visi suprantate, nutiko tai, kas ir turėjo nutikti, nors kilo ir abejonių (dar vienu nepriklausomybės karu Kroatijoje net nekvepia, būkite ramūs; tiesiog pralaimėtas mūšis buvo nuspėjamas, kaip ir didieji mūšiai būna nuspėjami, jeigu įžvalgas įtariausiais aspektais atlieka itin svarbūs ir išsilavinę asmenys (tokie, kaip patys suprantate, kas)).
Šiek tiek leisiu atsipūsti ir nuo priežasčių: pastarąjį pusvalandį klausiausi „Russian Dolls“ tape mix‘o, apie kurį neturėjau nė mažiausios nuovokos prieš trejetą metų, kai jis išvydo mano žydrųjų mėlių padangę, kurioje dominantis genas buvo varnos. Na, arba, kai jis buvo išklausytas giedrųjų padangių debesėlių. Bet juk svarbiausia ne tai.
Svarbiausia – prisiminti. Buvo, tai buvo. Gerai, kad buvo. Bet, visgi, geriausia tai, jog yra DABAR, ir yra ne kažkur toli, už Mianmaro valstybės sienų, o aplink mano ausis artimiausiu ir mieliausiu išorinės ausies diametro spinduliu.
Kad tik aš galėčiau dviem žodžiais aprėpti visą savo atostogų metą, tai būtų patys geriausi du žodžiai visoje ypač jaunų, beveik naujagimių atostogų istorijoje. Bam bam bam bam. Mix‘as nuostabus, aš suprantu. O ką suprantate jūs, gerbiamieji, gerbiamieji ponios ir ponai? Suprantate, kad mano tvarka tokia klaiki, kaip ir jūsų nelyginta eilutė po vienos nakties pobūvio pas visų gerbiamą šachmatininką O‘Brajeną.
Tačiau patarkite man pakeisti savo stilių ir tapsite vienetine auka, kuri daugiau niekada gyvenime nesužinos to, apie ką ir stengiausi pradėti rašyti (atleiskite už neišbaigtą dalią). Apie tai, kas ir privertė mane užsiminti, jog žinau apie priežastis, kurias jūs kiekvieną naktį palaidojate šalia SiO2 darinio - Trakų pilies imitacijos.
Pasididžiuokite savo kultūriniais ir nacionaliniais veiksniais, kurie kelia liūdesį turistams iš Rusijos platumų, nes, patikėkite, jiems tai kelia liūdesį. Ar, na, bent jau turėtų kelti, nes, suprantate, mielieji okupacijos laikų senjorai, mes juk JŲ jūrų kiaulytės, kurios pabėgo iš narvelio, nes nenorėjo mirti tarp supuvusių morkų.
Ar niekada nepastebėjote mergaitės su raudonu kaspinu plaukuose? Aš niekada. Niekada nemačiau ir netgi sapne neregėjau mergaitės su raudonu kaspinu. Nes tai, rodosi, nepageidaujamų ideologijų atributika. Visa tai dėl saulės. Žinote, kokią simbolinę reikšmę turi saulė nacių atributikoje? Ar jūs bent nutuokiate?
Šiandien minėjau ne vienam, jog tai – ne mano reikalas, bet (atleiskite man, o faraonai) negaliu neištarti vienos kuklios ir klaikios minties – niekam neįdomi nacių atributika ir jūs, garbindami pasenusias ir iškrypusias ideologijas, netapsite orginalesniais. YPAČ ČIA.
Priverskite mane atsistoti ir nueiti iki artimiausių durų koridoriaus gale, kuris yra labiausiai nutolęs nuo čia, kur dabar esu. Štai čia gimsta genialūs genijų vardai. Leofucijus, pavyzdžiui (Leonardas di Kaprio ir Konfucijus, jeigu kam neaišku). Tai būtų pats šauniausias genijus visoje istorijoje ne todėl, jog turėtų puikų vardą su savo idėjų ir įstabių darbų pilna galva, bet todėl, jog jis ryšėtų raudoną kaspiną tarp šviesių, garbanotų plaukų, kurie būti iki siauručių, bet tiesių pečių, žinoma.
Ištisinė linija sako, jog laikas užleisti vietą ženklui „STOP“. Sori, chebra. Atleiskite man už mano intelektualųjį žodyną, kurio jūs vis tikitės naktimis.
Atsidūsėsiu paskutinį kartą, o jūs pasiklausykite paukštpalaikių, kurie kieme kapoja duonos trupinius. Lyg kažkas, nusipirkęs duonos maišelyje, eitų ir svaidytų riekes sau po kojomis, nes myli paukštpalaikius. Paskutinį kartą leiskite man pakomentuoti: jų švilpimas visai nepanašus į paukščių giesmę. Tai buka švilpikų melodiją, kurie ją leidžia taip, kaip menki graužikėliai. O graužti duoną jiems ne taip smagu, kaip paukščiams, tad niekada nemeskite duonos žemyn, jeigu tikrai nebūsite tikras dėl savo ateičiai imponuojančių priežasčių.

POST SCRIPTUM.
Nicolas Jaar melodijos skrenda kaip rožinis debesėlis, tad protas pradėjo slinkti ne dėl (pa)vasarinės misijos „Slink plauke kartu su protu 2014“.

Rodyk draugams

Savaitės apžvalga vienu sakiniu. Įvairių karščių protrūkis

Nuo gulėjimo/sėdėjimo/plankinimo ant vienintelio dar vėsaus daikto - grindų - skauda visi šonai, kurie neturėtų skaudėti, jeigu lauke ir kambaryje, į kurį iš visų galimų pusių (stogo, langų, stoglangio ir durų, kurios, VELNIAS, stiklinės) šviečia nuostabi žvaigždė - saulė, netvyrotų pragariškas karštis, NES sergant lauke klajoti ir valgyti grietininius ledus su šokolado glaistu nelabai smagu, NES (nepaisant jauno amžiaus, kurio dėka neturėtum taip staiga suvokti realių pasėkmių, kurios gresia 99% viso laiko, kai manai, jog dėl vieno ar kito veiksmo niekas negresia) suvoki, kad pasveikti galima dar ne taip greitai, kaip norėtum, IR oro sąlygomis bei sveikata, kaip senai, pensijinio amžiaus moteriai, kuri negauna pakankamai reikalingo dėmesio tokiai jautriai būtybei ir materialaus turto (spėkite: ar pinigų, ar auksinių dantų, ar namuko prie arčiausio prekybcentrio (turgus jau atgyvena, tai supratau po keletos dienų, praleistų senųjų žmonių tarpe (gerbiu juos, nesupraskite klaidingai))) gali tekti skųstis dar artimiausias dvi savaites, kurios savo gerų orų egzistencija gali sutrukdyti mano laimės egzistencijai, kuri trapi kaip kopūstinis drugelis, kuris po dienos žemiškojo faktoriaus veiklos apleidžia savo gyvybę; nors viso šio vienasakinio įrašo prasmė labai elementariai suvokiama (mano atžvilgiu, dėl jūsų - garantuoti negaliu): kai savaitę spoksai į lubas, spalvotuosius ekranus, Dantės raštų puslapius, pomidorų griežinėlių sėklytes, kurios primena gailias šunelio iš patvorio akis, baltas dėmes ant sienų, kurios atsirado gadinant tapetus dėl vieno ar kito daikto sviedimo į sieną dar prieš kelis metus ar mėnesius, lieka tik viena išeitis - išrašyti visą savo pasibodėjimą vienu sakiniu.

Nors viskas ne taip ir blogai.

Rodyk draugams

N-18

Geltonos lūpos, raudonos akys,
Tvoros, grioviai ir apsmukusios medžių šaknys.
Melionų giraitės ir nekaltos mergaitės -
Visa tai baigiasi, kaip ir baigiasi -aitės.
Pamėlusios lūpos, sustingę jau pirštai -
Taip būna, kai lygiagrečiai sielai protas numiršta.
Taukuoti lašeliai, patiesti penki šilko dėkeliai -
Gėdingai nešvankūs garso takeliai.
Pakaušiai nupliko. Kam liko - pakabinta jau nišoj.
Net devynbalsės lakštingalos giedodamos pamišo.
Sutraiškykim balso stygas tai paukštelei,
Užsitraukim ir giedokim “Savižudžio kupletų” dainelę.
Ir nors dienos prasmingos jau darosi nebereikalingos,
Dievo sode Ievos kasos tapo grėsmingai ilgos.
Supinkim vainiką, susikūrę incognito nick‘ą.
Sukruvinkim dar kartą šleikščiai saldų paukštelės kilimą.
Apšaudykim Jėzų? Ar porą vaikėzų?
Trenkim visiems genijams per ryžtą su vėzdu?
Užtraukim užuolaidas, raudono aksomo nuolaidas,
Kad galėtumėm imti ir trivialiai numirti.

Rodyk draugams

Kas lieka po katastrofos? Istorija, kuri nutiko man

Džiaugsmas ateina tuomet, kada mažiausiai jo tikiesi. Džiaugsmas ateina ir tuomet, kada visa širdimi jauti, jog jis tuoj tuoj isteriškai apims visą kūną. Džiaugsmas – pats sau ponas. Vaikšto tada, kada jam rodosi reikalingiausia. Tačiau jog džiaugsmas pasibelstų į mūsų duris, turime atsisakyti vieno – taisyklių.
Atmerkiu akis, o laikrodžio ekrane šviečia keturi raudoni skaičiai – nulis ir trys penketai. Didžiojo penktadienio rytas. Didžioji Velykų savaitė jau praėjo, tad didysis jis dėl kitos priežasties, tiesa, labai aiškios ir paprastos – paskutinė diena iki stojamųjų egzaminų. Nors akis badė ir nerimą didino kupina darbų diena ir dar kupinesnis „privalu padaryti savaitgalio metu“ darbų sąrašas, tačiau nei darbai, nei nerimas nesutrukdė laiku įsėsti į traukinį, vežančiam tikslo link.
Atmerkiu akis, o laikrodžio ekrane šviečia prabėgantys keturi žali skaičiukai – vienas, septyni, vienas, penki. Didžiojo penktadienio kelionės pradžia. Pritraukiu ištiestą delną ties kakta ir atrėmusi alkūnę šalia traukinio lango stiklo įsižiūriu į bėgančių vaizdų peizažą. Nors dažniausiai šviežia ir gaivia žaluma apsipynusios medžių šakos, vakariniai, šilti ir malonūs saulės spinduliai, šiltas vėjas pro langą ir akyse bėgantys lietuviški, tokie savi, jog, rodosi, visus juos jau matei ir seniai pažįsti, laukai visada maloniai nuteikia ir suteikia tokį jaukų džiaugsmo, šiandien buvo ne taip. Nors akys matė šviesą ir žalumą, o oda maloniai šiurpo nuo švelnaus vėjo ir saulės šilumos, regėti ir pajusti to nepavyko. Juk, matyti – tai ne tas pats, kas regėti, o jutimas neprilygsta pajutimui. Visa, kas sukosi akyse, tilpo į nerišlių vaizdinių eiles: integralų lygtys, sinusų, kosinusų ir Pitagoro teoremos, Frydricho Nyčės, Johano Volfgango Gėtės ir Antuano de Sent Egziuperi gyvenimo metai ir skambiausi kūriniai, Švietimo epochos reikšmių šiandieniniam žmogui punktai bei užsienio kalbų žodžių definicijos. Minkštos sėdynės ir aplinkui skambančių žmonių, kurie po du ar tris paskendę savo pokalbiuose, nedarnios, bet jaukios, balsų ir žodžių sutartinės nuotrupų, rodosi, aplink taip pat nebuvo. Kūnas jautė kietą kėdės atlošą, alkūnė rėmėsi į mokyklinio suolo paviršių, o vieninteliai mane supantys garsai, buvo tik aiškus ir tikslus laikrodžio rodyklės tiksėjimo solo ir rašiklio, popieriaus ir stalo trio. „Palikęs žemės paviršių…“, „Apie ką svajoji?“, „Taip susimąstė, jog dingo iš čia?“ – visa tai tuo metu taip puikiai tiko fizinio kūno ir minčių būsenai. Rodosi, tai būtų tęsęsi mažiausiai valandą - na, iki tol, kol teks persėsti į traukinį, judantį maršrutu Klaipėda-Vilnius, kad galėtų tęstis dar visas tris, traukinio bėgiams gulint vis arčiau Vilniaus.
Iš klaikiai aiškios transo būsenos pažadino tik staigus traukinio signalas. „Per staigu“ – toptelėjo mintis vienos šimtosios sekundės metu. Staiga traukinio stabdžiai pradėjo cypti ir visi vagone sėdėję žmonės šoktelėjo pirmyn nuo staigaus smūgio. Pro langus buvo matyti neaiškių plastmasių atraižos, o ore pasklido saldus metalo kvapas. Žmonių balsai nutilo taip staiga, kaip ir pora šių sekundžių ,kurios, rodosi ,bėgo tarsi sulėtinto veiksmo filme. Regėjimas, juslė ir klausa – visi šie dalykai atgijo taip greitai, tačiau tada vyravo tik viena – spengianti tyla. Žmonių akys, tarsi klausdamos „kas atsitiko?“, pradėjo ieškoti vienos kitų. Netrukus šis klausimas pasiekė ir lūpas. „Avarija?“, „Gal tai koks akmuo?“, „Kas tai?“ –žmonės sutrikę liejo padrikas mintis, pavirtusias garsais. Vagono priekyje pasigirdo trankomų durų aidas, kuris artėjo taip staigiai ir tolygiai, kaip ir lekiančio žmogaus žingsniai. Tučtuojau pravėręs duris mašinistas nustelbė net klausimus – jis bėgte bėgo kitų durų link. Perbalęs jo veidas su panika akyse nebyliai paliko atsakymą visiems rūpimus klausimus, kuriuo, vis dėlto, buvo sunku patikėti. Staiga suvokti – avarija – rodėsi neįmanoma. Nepraėjus nė dešimčiai sekundžių iš galinio vagono parbėgo nebe vienas mašinistas, o ir jo padėjėjas. Žmonės tyliai šnabždėdami neįtikinamą faktą pakilo iš savo vietų ir pradėjo dairytis tai vieni į kitus, tai į langus, tai vėl atgal į kaimynus.
- Leiskite, aš eisiu paklausti, kas ne taip, - tarė vienas, gana jaunas vaikinukas, sėdėjęs man už nugaros ir, rodosi, išlaikęs didžiausią koncentracijos ir ramumo dozę.
- Eime kartu, - pasisiūlė dar vienas vyriškis rimtu veidu, kuris, rodosi, situacijos metu taip pat šoko momentą įveikė daug lengviau.
Likę vagone žmonės pradėjo vis garsiau kalbėtis. Traukinyje buvę darbuotojai skubiai vaikščiojo pirmyn ir atgal, perkreiptais veidais ir tvirtai suspaustomis lūpomis. Parėję vyriškiai darniai tarė „taip, įvyko avarija, rodosi, traukinys rėžėsi į mašiną“, tačiau jų balsai skambėjo nepaguodžiančiai. Atėjusi bilietų kontrolierė, virpančiomis rankomis suėmusi rašiklį ir laikanti užrašų knygelę, trūkčiojančiu balsu tarė:
- Kas iš jūsų…keliauja…toliau? Na,…kam reikalingas persėdimas?
Aš, mano draugė, vyriškis su akiniais ir dar pora žmonių pakėlė rankas.
- Taip… Vadinasi, šeši. Gerai… – atrodė, sakė kontrolierė ne mums, o sau, kad nuvytų šalin visai kitas ją kankinančias mintis.
- Bet kas gi atsitiko?
- Ar galime išlipti laukan?
Iš įvairiausių kampų pasklido nerimo kupini klausimai.
- Avarija… Mašina…mašina iškišo savo priekį į draudžiamąją zoną. Išeiti griežtai draudžiama. Reikia sulaukti ugniagesių, policijos bei greitosios pagalbos mašinų.
Visi žmonės nutilo, nors visų galvose sukosi tik vienintelė mintis.
- Ar yra žuvusiųjų? – pasigirdo tylus vyriškio su akiniais balsas.
Tyla.
- Atrodo, - tarsi adata įsmigo kontrolierės žodis į pulsuojančią ir visus apnikusią įtampos klostę.
Ir vėl tyla.
Mintyse bolavusios formulės, datos bei žodžiai, rodosi, sukosi taip seniai. Galvoje nebeliko daugiau nieko, tik vienintelis žodis „atrodo“. Ir visą tai aš mačiau. Visą tai matėme mes. Visai tai pajutome. Mes viso to dalis. Panika, daugybė klausimų bei slegianti, įtampos kupina tyla. Kaip paguoda galvon šovėsi naujos mintys: „O ar spėsiu į po valandos išvažiuojantį traukinį? Kiek ilgai čia būsime? Kaipgi egzaminai? Aš privalau spėti!“. Nors tai ir guodė nuo tvinksinčio oro ir smilkinių, tačiau…pasėjo dar didesnį nerimo grūdą. Šleikščia paguoda tapusi problema kankino ir likusį penketą žmonių. Draugė skubėjo į jaunųjų architektų paskaitas, pora jaunuolių, tarsi likimo draugai, privalėjo suspėti į ryt laikomą egzaminą, o akiniuotasis vyriškis - į neatidėliotiną darbo konferenciją. Ir visi mes siekėme vieno – svarbaus asmeninio tikslo. Traukinys, važiuojantis į Vilnių, akimirksniu tapo tikru galimybių traukiniu – jo praleidimas reiškė galimybės pasiekti savo tikslą praleidimu.
Mintis nutraukė atėjusi kontrolierė ir pranešusi, jog galime išeiti laukan. Nors traukinyje buvo tvanku, o karštis vis didėjo, išlipo vos keletas. „Drąsiausiųjų“ – tarsi titulu šiuo epitetu apdovanojo juos likusieji. Tačiau šis apdovanojimas nereiškė nieko, palyginus su tuo, ką išgirdome jiems grįžus…
- Visi bėgiai aplieti krauju.
- Iš mašinos nieko neliko – metalo laužas.
- Žmogus… Jo kaklas… Lūžęs, atviras lūžis.
- Smegenys kabo tarsi pririštos siūlais.
Tyla. Tokia spengianti tyla. Prieš keletą minučių įsivyravęs bendras paguodos, jog visi skubame savų, nors ir kilnių, bet egoistiškų tikslų link, gavo didžiulį antausį ir tapo bendra kalte. Brutalūs ir šalti žodžiai, apibūdinantys reginį, neprilygo tam, ką jaučiau aš – mes dalis to, kas atėmė žmogui gyvybę. Norėjosi atsukti laiką atgal ir įsėsti į autobusą, o ne į traukinį. Norėjosi matyti autobuso švieslentėje slenkančius oranžinius skaičiukus – vienas, septyni, vienas, penki. Norėjosi bėgti nuo bendro kaltės jausmo, nebūti šios nelaimės dalimi, niekam neatimti gyvybės. Norėjosi tik siekti savo tikslo.
Po pusvalandžio į traukinį įlipęs, „Lietuvos geležinkelių“ darbo apranga uniformuotas žmogus pranešė, jog turime lipti laukan ir paeiti iki artimiausio keliuko, prie kurio privažiuos mašina,nuvešianti mus iki traukinių stoties. Eilute po vieną lipdami iš traukinio atrodėme ramesni. Galbūt todėl, jog atsirado viltis suspėti į lemtingą traukinį, o, galbūt, todėl, jog aprimęs šokas pasidavė logikai – mes nekalti. Niekas nekaltas dėl susiklosčiusių aplinkybių, nors ir būtų beviltiškai skaudu žinoti, jog gyvybės likimas ne visada mūsų rankose. Eidami pro traukinio priekį visi nusuko akis. Nusukau ir aš. Matėsi tik visiškai sumaitotas mašinos priekis ir raudonos spalvos dėmėmis šviečiantys bėgiai. Spengiančioje tyloje ir svilinančiame karštyje, nuleidę galvas šešiese, tokia pat darnia eilute, sekėme paskui uniformuotą darbuotoją ir kulniavome traukinio bėgiais. Praėjus dvidešimčiai minučių gale pasigirdo balsas:
- Tarsi simonai daukantai: sukrėsti gyvenimo, kupini ryžto ir siekio mokytis, pėstute į Vilnių.
Veide pakibo, nors ironiška, tačiau, visgi, šypsena.
Paėjėję gerą puskilometrį pagaliau pasiekėme keliuką. Prie jo privažiavo sunkvežimis. Bildėdami, susispaudę ir galvomis trankydamiesi į sunkvežimio stogą, šypsojomės dar labiau. Tik šypsena tapo ne ironiška, o nuoširdi.
Visi suspėjome į traukinį, visi gavome patogiausias vietas. Tačiau svarbiausias dalykas, kurį gavau, buvo visai ne patogios vietos ar galimybė suspėti į savo tikslo link vežantį traukinį. Didžiausią vertę turėjo tai, jog pasijutau laiminga. Patyriau džiaugsmą, nes…gyvenau. Ir gyvenu. O džiaugsmas tik dar kartą įrodė, jog jis nepaiso jokių taisyklių.

Rodyk draugams

Padėkos žodžiai gali būti dviprasmiški (nejaugi?)

Padėkos žodį aš norėčiau skirti,
Kol dar nepadvėsiau ar nepradėjau mirti.

Ačiū nuoširdžiai Jelenai,
Kuri buvo kartu kaip prie šaltos mėsos krienai.
Ačiū didis ir Jegorui,
Kurio nepažįstu, bet gaudžiau žuvį kartu esant puikiam orui.
Ačiū dar ir šuniui,
Kurio neturėjau, bet vadinau Bolognese padažu ir mandžiūru.
Ačiū prasiskleidusiems lapams,
Nes tik jų dėka aš supratau, kad jau šią vasarą būsiu izoliuota ir nebematysiu kaimyno balkono pro medį.
Ačiū infernaliniui įkvėpimui -
Visko jau išmokau, ko norėjau, bet dar mokysiuosi, ir dėkui aitriajam naftalinui.
Ačiū - tariu aš garsiai balandžio mėnesiui,
Nes tapusi atostogaujančia persona aš nebesirūpinu Bologneso ėdesiu.
Ačiū juodiems treningams -
Maskavausi jais prie laužo vakare, kempinge.
Ačiū Vasiai ir Aliošai -
Man sutrūkinėjo šokant per tą aukštą tvorą džinsų kliošai.
Ačiū genijams visiems,
Nes “ačiū” per mažai ir Nobelio premiją gavusiems.
Ačiū vandeniui -
Pagoniškąsias dievybes aš jau garbinu
(nors, iš tikro meluoju, nes pradėjau gilintis į krikščioniškąsias (ne)-vertybes ir dar keletą stebuklingų garsų).
Ačiū keletai veikėjų Fėdios (ypač Mitkai),
Nes nesuprantu aš jo kaip nesuprantu ir vienuolynų priedermės ir tautos, kitaip vadinamos “skitai”.
Ačiū dvigalviui ešeriui -
Sugavau aš jį, nes sapne Marijonas Mikutavičius vedė ir patvory kažkas įvyko susidarius simbiozės krešuliui.
Ačiū ačiū ačiū mamai,
Nes geltonos kasos išsipynė, o jas vėl supynė ir liko netinkuotos namo sienos - namai.

p.s. Visa tai buvo melas, nes siaučia uraganas (irgi meluoju).

O čia Jimmy iš Ohio. Jį turi pamatyti visas pasaulį.

O čia Jimmy iš Ohio. Jį turi pamatyti visas pasaulį.

Rodyk draugams

Kuo pulsuoja krantas?

„Ką reiškia gyventi?“, - pagalvos savo fiziniame kūne užstrigęs žmogus ir toliau judės. Ryte, keldamas kojas iš lovos ar vakare, antrą kartą rakindamas ryte brakštelėjusią durų spyną.
Jie juda. Kiekvienas iš jų juda pirmyn ir atgal. Truputį šoną… Kiekvienas iš mūsų. Kalbasi, tyli, pakelia balso toną, žingsniuoja plačia, pastatų ir stiklinių kontūrų apsupta gatve. Gyventi ne taip ir sunku.
„Galbūt, gyvenimas susideda iš emocijų, jausmų?“, - pagalvos savo kasdieniškose mintyse užstrigęs žmogus ir pasisukęs ant šono užmerks akis kaip ir vakar. Kaip ir kiekvieną vakarą, išvargintas kasdienybės ir norintis greičiau užmigti ir pabusti.
Kasdienybė susideda iš emocijų, jausmų bangos. Emocijų ir jausmų jūros, kuri banguoja. Kaskart vis stipriau ar silpniau, tačiau visada pasiekia krantą… O krantą pasieka todėl, nes kuria jį. Kuria tą mažytę liniją, į kurią, lydima bangos, ir atsimuša. Gyventi ne taip ir sunku, kai gyvenimą galima kurti. Priimti tam tikrus sprendimus, tą dieną pasijusti ypatingai… Viskas, iš ko susideda vientisa ir vis banguojanti jūra – gyvenimo sprendimų rinkinys, iš kurio kiekvienas išsirenkame tai, ko labiausiai trūksta ar, galbūt, ko taip niekada ir netrūko…
„Pasirinkimai, jų galimybės ne visada pavaldžios man“, - pagalvos tik žmogus.
Ir gali atrodyti, kad pasirinkimai, kad jų galimybės nepavaldžios mums. Nepavaldžios man. Gali atrodyti, kad tai – dar viena gamtos stichija, kuri visada vyko, vyksta ir vyks, nes… nes Žemė sukasi. Galbūt tuomet sukilusi nevilties, beprasmiškumo ar slegiančios gyvenimo tiesos banga pasirodys tokia milžiniška, jog, rodosi, galėtų užlieti visą kruopščiai pasirinktą ir akmenėliais išdėliotą krantą… Bet juk krantas visada lieka gyvenimo krantu, riba, kuri, nors ir apsemta ar išdžiūvusi, visada išlieka ta pačia riba, kuria einame ilgais, po sunkios, nuovargio ir klausimu „O kodėl gyventi?“ kupinos dienos vakarais.
Krantas visada išlieka krantu. Pasirinkimai visada išlieka pasirinkimais. O visa, kas gobia mus ir yra nepavaldu, visada išlieka gyvenimo dalimi.
Galbūt vieną dieną paimsi pageltusio popieriaus lapą ir rašysi, kodėl gyvenimas išlieka gyvenimu. O rašant gyvenimas ir liks gyvenimu. Tik krantas šiek tiek pasistiebs, iškels pirštų galiukais savo svorį aukštyn ir apkabinęs bangas primins, kad, nors ir nelygus, jis vis dar tas pats senas, pažįstamas krantas.
Gyventi ne taip ir sunku.

http://youtu.be/g_72RkQV25Y

Rodyk draugams

←senesni