BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Aš einu


Aš einu. Einu palengva, kruopščiai statydama pėdas viena už kitos. Mąstau. Retkarčiais sustoju tik tam, kad galėčiau giliau įkvėpti to, kas supa ir liūliuoja visą esybę – oro. Gryno oro, kuris užpildo ne tik plaučius, bet ir sielą. O tuomet ir vėl einu, nors pastaroji nuo didesnio kiekio gyvybės ir nori pakilti aukščiau. Nori pakilti nuo problemų, rūpesčių, vis myžčiojančių žmonių, minčių, kasdienybės ir kokčiai pasikartojančių veiksmų eilės.

Ima virpėti rankos. Palengva ir neskubant akių kampuose pasirodo pirmieji sūrūs lašai. Per raibuliuojančią miglą pažvelgiu tolyn, o ten neišvystu nieko naujo. Kažkas bėga, skuba, rėkia, tyliu pagiežos kupinu balsu linki blogiausio. Palinki prabėgomis, nepažvelgę giliau į dvi, iš pirmo žvilgsnio tik mechaninę funkciją atliekančias, esybes. Galbūt sąmoningai? Kad nekankintų graužatis po to, kai skubos ir pykčio kupini žodžiai tampa pranašiškais.

Nulenkiu galvą žemyn. Užsimerkiu. Tamsoje pražygiuoja vaizdų būrys. Būrys lydimas iškilmingo maršo ir didingos eisenos. O aš tik stebiu ir, lyg, mėginu kažką sakyti pavymui. Sakau vis garsiau ir ryžtingiau, nebestoviu ir nebestebiu, o pagauta kojas nešančio vėjo, imu bėgti. Bėgu, iš paskos bėgu ir gaudau kiekvieną vaizdą. Kartais krūpteliu, prisilietusi prie to, kas seniau buvo baimė, o kartais mėgaujuosi pirštus užliejusia šiluma, kuri išliko atmintyje kaip akimirka gėrio.

Staiga sustoju. Sustoju taip, lyg tiesiai man prieš nosį būtų išdygęs pats didžiausias akmuo. Niūrus, plokščias ir aukštas, status ir masyviai galingas. Viską apgaubia spengianti tyla, kuris metu akies kraštu dar išvystu paskutinis iškilmingo vaizdų maršo likučius.

Kapt, kapt, kapt. Stoviu. Atsimerkiu. Visi toliau vis bėga, skuba, keikia vieni kitus, linki to, kas aptemdytu protu atrodo geriausiu atpildu už įžeistus jausmus ir asmenybes.

- Žmonės, kur jūs? – Klausiu ne aš, o siela. – Stokit! Nagi, prašau, sustokit!

O žmonės vis bėga, vis rėkia. Kaip ir didingas vaizdų maršas. Žmonės, mylimi ir nekenčiami, tampa ir vienu, tamsiu akmeniu. Žmonės tampa viskuo. Tik stoviu ir stebiu. Siela virpa vienu ypu su rankomis. Tarsi pienės pūkus paleidžiu mintis kartu su vėju. Mintis pavaduoja sūri lava, kuri išjudinta bėgančių pėdų sukelto drebėjimo, lėtai nusileido iš mano vienintelės ir geriausios – sielos.

Ant bato suspindo lavos gabalėlis. Sukabinu rankas. Dedu pirmąjį žingsnį. Einu nedrąsi ir svyruodama. Dabar ir čia. Palengva einu. Seniai nebemąstau ir, stipriau spustelėjusi sukabintas rankas, einu. Visi toliau bėga, keiksnojasi ir rėkia. O gal taip tik geriau. Galbūt, tik todėl aš einu. Aš. Einu.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras