BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Eksperimentas

Rožiniui debesiui prireikė vietos pakibti mano palubėje. Palubėje, kurią iš visų pusių atakuoja geltonais tampantys voratinkliai, kuriuos visada apšviečia geltona tampanti saulė.
Bet šiandien aš ne apie tai. Ir tu ne apie tai, ar bent jau neturėtum būti apie tai, nes ta(i)m yra didelė krūva priežasčių, kurias kiekvieną vakarą tu vis pergalvoji, dar pridedi keletą priežasčių senosioms į draugiją, bet, galų gale, visas jas pakasi po smėlėta pilimi, kurią dienos metu, po pietų, pastatė trimetis snarglys netoli tavo daugiabučio durų į (netikėtai!) trimečių snarglių pilną kiemą.
Leiskite man priminti jums, ponios ir ponai, kad dabar jūs turite itin svarbų reikalą. Neatidėliotinai svarbų, kadangi šiandien lijo ir jokia mama neišleis savo trimečio snarglio laukan, kad jis galėtų pastatyti smėlio pilį, šalia kurios jūs užkastumėte savo priežastis kaip ir kiekvieną naktį. Ne, jūs jų niekada neužkasite, net jeigu ryt ir šviestų saulė, o mano planai išsipildytų ir manęs nebūtų po rožiniu debesiu, kuris skrajoja nuo vakar vakaro, kai, visi suprantate, nutiko tai, kas ir turėjo nutikti, nors kilo ir abejonių (dar vienu nepriklausomybės karu Kroatijoje net nekvepia, būkite ramūs; tiesiog pralaimėtas mūšis buvo nuspėjamas, kaip ir didieji mūšiai būna nuspėjami, jeigu įžvalgas įtariausiais aspektais atlieka itin svarbūs ir išsilavinę asmenys (tokie, kaip patys suprantate, kas)).
Šiek tiek leisiu atsipūsti ir nuo priežasčių: pastarąjį pusvalandį klausiausi „Russian Dolls“ tape mix‘o, apie kurį neturėjau nė mažiausios nuovokos prieš trejetą metų, kai jis išvydo mano žydrųjų mėlių padangę, kurioje dominantis genas buvo varnos. Na, arba, kai jis buvo išklausytas giedrųjų padangių debesėlių. Bet juk svarbiausia ne tai.
Svarbiausia – prisiminti. Buvo, tai buvo. Gerai, kad buvo. Bet, visgi, geriausia tai, jog yra DABAR, ir yra ne kažkur toli, už Mianmaro valstybės sienų, o aplink mano ausis artimiausiu ir mieliausiu išorinės ausies diametro spinduliu.
Kad tik aš galėčiau dviem žodžiais aprėpti visą savo atostogų metą, tai būtų patys geriausi du žodžiai visoje ypač jaunų, beveik naujagimių atostogų istorijoje. Bam bam bam bam. Mix‘as nuostabus, aš suprantu. O ką suprantate jūs, gerbiamieji, gerbiamieji ponios ir ponai? Suprantate, kad mano tvarka tokia klaiki, kaip ir jūsų nelyginta eilutė po vienos nakties pobūvio pas visų gerbiamą šachmatininką O‘Brajeną.
Tačiau patarkite man pakeisti savo stilių ir tapsite vienetine auka, kuri daugiau niekada gyvenime nesužinos to, apie ką ir stengiausi pradėti rašyti (atleiskite už neišbaigtą dalią). Apie tai, kas ir privertė mane užsiminti, jog žinau apie priežastis, kurias jūs kiekvieną naktį palaidojate šalia SiO2 darinio - Trakų pilies imitacijos.
Pasididžiuokite savo kultūriniais ir nacionaliniais veiksniais, kurie kelia liūdesį turistams iš Rusijos platumų, nes, patikėkite, jiems tai kelia liūdesį. Ar, na, bent jau turėtų kelti, nes, suprantate, mielieji okupacijos laikų senjorai, mes juk JŲ jūrų kiaulytės, kurios pabėgo iš narvelio, nes nenorėjo mirti tarp supuvusių morkų.
Ar niekada nepastebėjote mergaitės su raudonu kaspinu plaukuose? Aš niekada. Niekada nemačiau ir netgi sapne neregėjau mergaitės su raudonu kaspinu. Nes tai, rodosi, nepageidaujamų ideologijų atributika. Visa tai dėl saulės. Žinote, kokią simbolinę reikšmę turi saulė nacių atributikoje? Ar jūs bent nutuokiate?
Šiandien minėjau ne vienam, jog tai – ne mano reikalas, bet (atleiskite man, o faraonai) negaliu neištarti vienos kuklios ir klaikios minties – niekam neįdomi nacių atributika ir jūs, garbindami pasenusias ir iškrypusias ideologijas, netapsite orginalesniais. YPAČ ČIA.
Priverskite mane atsistoti ir nueiti iki artimiausių durų koridoriaus gale, kuris yra labiausiai nutolęs nuo čia, kur dabar esu. Štai čia gimsta genialūs genijų vardai. Leofucijus, pavyzdžiui (Leonardas di Kaprio ir Konfucijus, jeigu kam neaišku). Tai būtų pats šauniausias genijus visoje istorijoje ne todėl, jog turėtų puikų vardą su savo idėjų ir įstabių darbų pilna galva, bet todėl, jog jis ryšėtų raudoną kaspiną tarp šviesių, garbanotų plaukų, kurie būti iki siauručių, bet tiesių pečių, žinoma.
Ištisinė linija sako, jog laikas užleisti vietą ženklui „STOP“. Sori, chebra. Atleiskite man už mano intelektualųjį žodyną, kurio jūs vis tikitės naktimis.
Atsidūsėsiu paskutinį kartą, o jūs pasiklausykite paukštpalaikių, kurie kieme kapoja duonos trupinius. Lyg kažkas, nusipirkęs duonos maišelyje, eitų ir svaidytų riekes sau po kojomis, nes myli paukštpalaikius. Paskutinį kartą leiskite man pakomentuoti: jų švilpimas visai nepanašus į paukščių giesmę. Tai buka švilpikų melodiją, kurie ją leidžia taip, kaip menki graužikėliai. O graužti duoną jiems ne taip smagu, kaip paukščiams, tad niekada nemeskite duonos žemyn, jeigu tikrai nebūsite tikras dėl savo ateičiai imponuojančių priežasčių.

POST SCRIPTUM.
Nicolas Jaar melodijos skrenda kaip rožinis debesėlis, tad protas pradėjo slinkti ne dėl (pa)vasarinės misijos „Slink plauke kartu su protu 2014“.

Patiko (2)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras