BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gyvenimo muzika. Andrius

Ant betoninių laiptų viršaus, šviečiant skaidriems, rožiniams vakaro debesims, sėdėjo Andrius. Rankose – gitara. Aitri ir įtūžio kupina melodija alsavo tabako dūmų stulpu, kurį kartas nuo karto, sustojęs groti, išleisdavo vaikinas. Šalia jo - butelis degtinės ir gausybė nuorūkų. Palengva užkopiau laiptais aukštyn ir koja nustūmusi besimėtančias nuorūkas prisėdau šalia. Gitara nutilo, o jis, išsišiepęs ironiška šypsena, prisidegė dar vieną cigaretę.
- Kam gi tau balti ir aitrūs, dirbtiniai debesys? Nejaugi nepakanka debesų virš galvos, kurie jau rožiniai? Nenudažyti alkoholio ir tabako paveikto rožinių akinių efekto.
- O kam tau rožiniai debesys? Tie, kur virš galvos plaukė ir plauks tūkstančius metų? Banalu. Ir ne rožinė spalva, o pilka. Visada išliekanti pilka spalva, - arogantiškai pabrėždamas kiekvieną žodį ištarė Andrius. Išpūtęs naują baltutėlį debesį perbraukė ranka nedarnaus akordo sąskambio lydimas stygas ir, tarsi sąmoningai padaręs pertrauką, prakalbo iškilmingesniu tonu. - Išlikti tokiam pat - nejau tai džiazo ideologoja? Svarbiausia laužyti visas taisykles, paneigti nusistovėjusią tvarką, įrodyti, jog standartai yra žemiau improvizacijos kulto! Rožiniai debesys – dar viena klaikiai nuobodi ir šleikštulį keliantį klasikos retrospektyva.
- Rožiniai debesys negali būti būti nuobodūs – jie kinta. Pažiūrėk, net dabar įsipynė keli violetiniai atspalviai, - pakėlusi ranką parodžiau į pati didžiausią debesį, kuris, vis labiau vakarėjant, po truputį dažėsi violetinėmis juostomis. – Debesys negali būti pastovūs. Jie mainosi, keičia savo formą, juda. Jų judėjimas sukuria harmoniją – to, ko reikia žmogui. O ir spalvą debesys turi, kaip ir žmonės. Žiūri į šį debesį ir matai žmogų – šviesius ir ryškius jausmus, galimybių nusėtą erdvę – tikėjimą savimi ir kitais. Tačiau teigiamas spalvas keičia ir tamsesnės. Jos atneša juodą ir klampią naktį, kurioje galima paskęsti dviem būdais. Vienas iš jų - įsigerti į ramiai tiksinčią laikrodžio rodyklę, pajusti harmoniją, susilieti su šiltu ir tolygiu kvėpavimu, kuris pulsuoja gyvybe.
Kiek pagalvojusi kalbėjau toliau:
- Bet tu, rodosi, lauki tik nedarnių nakties sąskambių: šaižaus automobilio garso signalo, kačių šnypštimo ir kažkur toli paskendusių balsų aido, kurie netolygiai artėja ir virpina kiekvieną kūno kertę, vis labiau baugindami ją ir tuo pačiu metu keldama susižavėjimo pavoju virpulį.
- Laukiu! Ir visada lauksiu! – staiga sušuko Andrius. - Kas gi man iš harmonijos? Ko laukia tavieji susmirdę klasikai? Ko jie gali laukti, kai pagrindinės nuostatos sukurtos prieš šimtus metų, kai net harmoninga muzika drasko vidų savo stabilumu, kuris, viso labo, tik nieko nereiškianti iliuzija? – ūmiai tarė Andrius. - Stabilumas niekada neegzistuoja vystymosi, jaunosios kartos laikotarpiu! Vien tamsioje nakty galima rasti stabilumą. Naikinant viską, kas darnu, niekada neatsiras paika ir tuščia viltis, jog viskas bus geriau. Niekada neteks kentėti! Viskas, kas stabiliai neriasi žemyn, suteikia mažiau skausmo, nei klasikinis tikėjimas rožinėmis pasakomis, kurios tik žadina neturinčias baigties viltis!
Pasitaisęs gitarą, Andrius stipriais mostais trankė gitaros stygas. Baigęs groti, vėl padaręs pertrauką, nurimo.
- Prisidegu cigaretę ir leidžiu aštriems dūmams įsiskverbti ir išdeginti visą gerklę, kad kiekvienas dūmo liežuvis sudegintų tikėjimo ir vilties užuomazgą keliaujančia aukštyn iš paširdžių į smegenis. Žudau tikėjimą tobulu grožiu. Žudau klasiką - melą, kuriuo grįstas perdėtas pasauliu paikinimas.
- Rodosi, jog kiekvienu tuščiu nuopuoliu žemyn, reiškiantį maištą klasikinei ideologijai, vis beldiesi į stabilumo duris. Nenuostabu, juk jis būtinas. Stabilumas – kelias į priekį, judėjimas pirmyn. Tačiau jis pasiekiamas nekintančiomis vertybėmis, būtent tuo, ką puoselėja klasikai.
Žvelgdamas į betoninių laiptų apačią Andrius vis leido baltų dūmų debesis.
- O jeigu harmonijai reikalingas rūpinimasis kitais? – paklausiau jo. - Kam degini prigimtinį gėrio ir meilės troškimą, kurį skiepijo tau ir tavo tėvai? Nors jų pabaiga ir nelaiminga, tai tik įrodo, jog klysti vertinga – štai čia sėdi tu, naujas žmogus. Kam deginti vertybių norą vien tam, jog sukurtum kitą iliuziją, paskendusią alkoholio jūroje ir dūmų šaltiniuose? – pirštu skimbtelėjusi į šalia stovintį butelį tariau aš.
- Kiti? Kam skirti kiti? Kiti – priemonė, - pasigirdo duslus ir niekinantis balsas. - Priemonė man, kuria aš naudojuosi. Mano tėvai, seneliai, proseneliai - visi - atgyvenusi karta, kuri tikėjo, jog galima vadovautis humaniškąja politika – pasitikėti žmogaus prigimtimi būti žmogišku.
Tyla. Įtraukęs dar vieną cigaretės dūmą maištininkas palaikė jį plaučiuose ir lėtai paleido tiesiu stulpu į beveik apniukusį, tamsų dangų.
- Kur mes dabar, a? Apriboti milijonu taisyklių, neturintys savo laisvės ir įkalinti tarp kelių žmonių idėjų gniaužtų. Gniaužtų, kuriems nesugebėjo pasipriešinti nuolankūs senoliai, kurių mąstymas siekė tik klasikinės taikios pasaulėžiūros pradmenimis – pasitikėk žmogumi. Nei meilės, nei pasitikėjimo nėra.
- Kiekvienas sutvėrimas, vos gimęs, tampa egoistu. Žmogaus prigimties taip pat egoistiška. Bet paklusti egoizmui - juk visiems aiški, iškrypusi ir skausmingą pabaigą turinti idėja. Tavo tėvai, seneliai išgyveno karus – kelių žmonių ambicijų ir beprotybės žaidimus, dėl kurių kentėjo ir kenčia kiti. Ir kęs dar ilgai, nes tai – tik užsitraukusi žaizda. Jauna karta gali padėti užtraukti žaizdą. Tiesa, tam reikalingi nauji, taikūs būdai, kurie įrodytų, jog egoizmo gėris tėra laikinas ir skausmingas. Improvizuodamas nebūties ir destruktyvumo natomis žaizdos neįmanoma užgydi – tai gyvenimo druska.
- O be druskos gyvenimas būtų prėskas! – Nusikvatojo Andrius. – Egoizmas – puiki visko pradžia, kuri gali valdyti kitus žmones, gali jais naudotis, jog parodytų – pritapimas prie blogio atneša laimę! Galvojimas apie save – jėga, kuri skatina kurti naujas taisykles. Štai kur tikroji improvizacija!
Pasigirdo dar viena tranki melodija. Debesys tapo tamsiai mėlyni, o balti dūmų stulpai – juodi.
- Ar teisinga nudažyti viską tamsiomis spalvomis, jeigu žemė ir taip juoda? – Tyliai paklausiau. - Ar teisinga pasiduoti blogiui vien dėl to, jog tai lengviausia? Ne kiekviena improvizacija skamba maloniai gyvenimo ausiai…
- O gal tik tada prasiskleidžia šviesiausios gėlės? – Paklausė Andrius.
Į orą pakilo paskutinis, vos matomas, juodas dūmų stulpas.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras