BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gyvenimo skonis. Hana

Vargstančių žmonių, rodosi, pilni kampai. „Pakampės“ – ištartų atšiauresnio, ne itin emocingo būdo žmogus. Nuskendusių svajonių pilni namai, pilnos gatvės, miestai ir priemiesčiai. „Gyvenimas“ – ištartų žmogus, leidęs nuskęsti nors vienai kito svajonei, ar matęs, kaip skęsta savosios.
Gyvenimas. Kiek daug dalykų telpą į vieną žodį, kurio skonis priklauso nuo kiekvieno asmeninių receptorių. Vieni nesėkmę, nuskendusią svajonę ar pesimizmo pliūpsnį pagardins vienumos šešėliais ir suteiks patiekalui „Melancholijos“ pavadinimą. Kiti, pridėję grūdelį optimizmo ir kasdienės šypsenos, gyvenimui suteiks mielą ar net ironišką atspalvį turintį pavadinimą ir įvardins tai gurmanišku patiekalu. Tačiau Hana, gyvenanti devynaukščio namo palėpėje, gyvenimui niekada neskyrė jokio pavadinimo. Ji ragaudavo šį patiekalą diena iš dienos vis negalėdama suprasti, kaip tiek daug skonio palečių turintį darinį galima pavadinti vienu ir tuo pačiu patiekalu.
Hanai devyneri. Rodosi, amžius siekia vaikystės džiaugsmo viršūnę: argi gali būti bloga gyventi ir, nesirūpinant savo ateitimi, kiekvieną rytą pramerkti vaikiškas, naivias akis, kurios žvelgia į svajonėmis apkaustytas lubas. Tačiau šis devynetas išskirtinis. Perdėti neįmanoma: laiba, žydromis akelėmis padabinta mergytė niekada nesijautė esanti devynerių. Niekada nesijautė esanti dešimties ar dvidešimties… Hana niekada nieko nejautė. Jos kojos ir rankos, nors ir sveikos, nepaglemžtos jokios ligos, trūkčiodavo kiekvieną kartą jausmui pasibeldus į vidų. Išsitaršiusia šviesia, vos garbanota galvele, ji kasdien lėkdavo gatvėmis tarp nuskendusių svajonių, pamestų šypsenų ir meilės trupinių, tačiau niekada nieko nejusdavo. Kas kaltas? Tėvai, rodosi, Hanai skiepijo meilę ir supratimą: niekada neleisdavo nepadėkoti pardavėjai išeinant iš parduotuvės, o sutikus pažįstamą veidą, visada stumtelėdavo priekin „laba diena“ ar „labas rytas“ pusėn. Hana, rodosi, neturėtų būti pavyzdys bejausmio vaiko veidui. Ir iš tiesų, kiekvieną kartą pamačiusi vargstantį senelį prie lyg konvejerio besisukančio prekystalio, mergytė prilėkdavo ir padėdavo sukrauti pirkinius į odinį maišelį – tokį seną ir puikiai atitarnavusį, kaip ir jo savininką. Ir žodeliai „ačiū“ bei „angelo vaikas“ Hanai sukeldavo šypseną, tačiau šypsena visada pakibdavo tik išorėje: šypsotis vidumi ji negalėjo, nes nieko nejautė.
Ankstyvą rytą, kai saulė nušvietė dešinį lango kampą, o gatvėje, ten, kažkur apačioje, pasklido lengvas bruzdesys, bejausmė mergaitė pramerkė akis. Ilgos blakstienos ir gaivus, tyras veidas nė nenutuokė, kiek šiandien patirs. Tačiau ir nesistengė nutuokti. Geltonplaukė, šoktelėjusi iš lovos, įsirėmė kumštukais į šonus ir apsidairė aplink. Suknutė, kurią vakar taip skrupulingai sulankstė, gulėjo ten pat ant kėdės, tad apsivilkus ją, jaunos mergaitės silueto nebjaurojo nė menkiausia raukšlė ar netaisyklingai krintanti klostė. Žingtelėjusi į priekį Hana atidarė duris, nutipeno iki koridoriaus gale stūksančių batelių ir, padabinusi jais kreivokas kojeles, išžygiavo devynaukščio namo laiptais žemyn. Įdėmaus žvilgsnio lydimos durys ir veidai nesustabdė straksinčios mergaitės – ji, kaip ir kiekvieną rytą, besiplaikstančiomis, kiek suveltomis garbanomis ir paraudusiu nuo miego veideliu, keliavo ten, kur turėjo atrasti vienintelę, nors ir menką jausmą sukeliančią moterį – mamą. Mergaitei mama neteikė ypatingos emocijos ar to, ką patiria kiekvienas žmogus, suvokęs artimo žmogaus svarbą šalia, tačiau jos viduje, menką, rūpestingą žodelį, kildavo mažytė jausmo užuomazga: tarsi mažas kirminas grauždavosi ten, kur tausojami visi jausmai.
Per pusvalandį pasiekusi mielą ausiai toną, Hana nusišypso pirmą kartą dienoje.
- Nagi, prieik arčiau, - girdi mergytė auselėse, kurias taip pašėlusiai dengia geltoni plaukai.
Mergaitė, niekada nepaklaususi, kodėl, kiekvieną kartą taip ir padarydavo. Apsižvalgydavo aplink ir tiesiai įbedusi savo kiek riestą nosytę prieidavo arčiau. Prieidavo ir ilgai stebeilydavosi priešais. Ne todėl, jog jai būtų nejauku ar neįprasta. Hana niekada netikėdavo, kad spontaniškai kilęs švelnumas – jausmas, suvirpinsiąs jos širdį rytojaus dieną.
- Hana, brangioji, kodėl niekada man nieko nesakai? – ir vėl pasigirsdavo mergaitės ausyse.
Tačiau Hana, kaip ir visada, papasakojusi kasdieninius įvykius ir padabinusi šypsena savo veidą toliau ryžtingai išlikdavo bejausmė. Mažos rankos nesuvirpėdavo iš vaikiškos laimės, o per daug skubota kalba nesuteikė jai vaikams būdingo valiūkiškumo. Galbūt todėl, jog Hana, nutvėrusi rankutėmis kelius ir atsisėdusi ant šalto paminklo atbrailos visada suprasdavo, kad girdimas balsas – iliuzija, o šypsena, nuplieskusi mažutį veidą – randuota.
Hana, po bejausmiu kasdieniu patalu kurdavo eiles, kurios, jeigu tik būtų kieno nors perskaitytos, atskleistų visas šios mažos būtybės keistenybes.

Ei, piratai, devyngalviai,
Jūsų aš jau nebijau!
Man nereikia aukso kardo,
Jog nugalėčiau jus greičiau!
Nors ir žvelgčiau aš pabaisai
Tiesiai tiesiai į akis,
Pagalvočiau: „Ot, tai laimė,
Jog visur viena aš vis!

Geltonplaukė Hana niekada nerodydavo savo paslėpto ir vienišo, atžagarų skausmą primenančio bejausmio jausmo kitiems. Niekas netgi ir nežinojo, jog dėl to kaltas šeimos praradimas: prieš mėnesį, lietingą liepos naktį, Hana neteko mamos. Prieš metus ji neteko ir tėčio, tačiau tai nustelbė pastarasis įvykis, kaip nustelbia viskas, kas atsitinka ir įstringa jaunai būtybei į vidų anksčiau nei pastarasis.
Hana, nors ir kiekvieną rytą aplankiusi mamos kapą balsu išsakydavo visa, kas jai atrodė būtina, niekada neatrodė keista mergaitė – niekas nežinojo, kur lankosi Hana kiekvieną rytą. Mergaitė buvo išmokyta nesiskųsti ir nesukelti aplinkiniams nemalonumų: visos bėdos ar neigiami nutikimai nuplaukdavo tokia greita srove, kaip ir atplaukdavo, nesukeldami nei menkiausios ašaros ar užuominos į maldaujamą gailestį. Tačiau kitą rytą, kai prabudusi ji atmerkė savo akeles, kirminas neįprastai garsiai pradėjo graužti saugomų jausmų skrynią. Už lango lijo, o Hanos suknelė, nors ir sulankstyta, buvo nuleidusi mėlyna kaspiną žemyn. Skubėdama rengtis bei autis mergaitė nepaisė mielos, širdžiai saldžios vaikiškos tvarkos – kaspiną užsirišo per daug laisvu ir padriku mazgu, o susivėlusias garbanėles paliko styroti į visas puses.
Bėgdama laiptais žemyn ji nužvelgė tik laiptinėje tupėjusi katiną, kuris, nors ir juodas, turėjo ypatingai draugiškas, žalias akis, dvelkiančias šiluma. Greičiau nei per pusvalandį mergaitė atsirado ten pat, kaip ir kiekvieną rytą. Tačiau šįryt, krapnojant įkyriam lietui, mažosios Hanos veidelyje pasirodė kai kas neįprasto: emocija. Nors ir švelni, nors ir vaikiškai nedrąsi, tačiau, visgi, emocija, kuri kilo iš ten, kur saugomo visos tyriausios emocijos. Hana, tūptelėjusi ant šalto, betoninio paminklo, įsižiūrėjo į vieną tašką – kampe, juodoje žemėje žaliuojantį daigelį. Ji palinko arčiau, sugriebė jį dviem pirštukais ir įsižiūrėjo taip, tarsi žalią augalą matytų pirmą kartą. Dobilas. Nors ir ne keturlapis, nors ir visiškai menkas, tačiau mažas, išrautas ir pamestas dobilas priminė jei tai, apie ką Hana buvo visai pamiršusi. Apie tai, ko niekada nebuvo pajutusi, o, galbūt, niekada ir neturėsianti pajusti. Hana pakėlė žolelę artyn, tiesiai prieš savo akis, ir paskendo žaluma alsuojančiame taškelyje. Lietus, nors ir paliekantis drėgnas pėdas ant kiekvieno paviršiaus, nesusidrumstė su pora lašelių, tekančių iš devynmetės akių.
- Ei, piratai, devyngalviai…
Jus aš jau seniai žinau.
Tik niekad aš negalvojau,
Kad pasaulis nekvepės gardžiau
Nei saldainiai, abrikosai,
Obuoliai ir vyšnios jau.

Hana pakėlė paraudusias akis, o drėgnas garbanas atmetė atgal, tarsi jos trukdytų pažvelgti į pilką, viską užgožusį dangų. Tuo metu, nors ir tyliai kukčiodama, mergaitė neprašė ir nedėkojo niekam už patirtą jausmą ar akimirką. Tyliai atsistojusi mergytė, kaip visada, padėjo pro šalį traukiančiam senukui, kuris, išmetęs savo daiktus, vis bandė juos surinkti. Nusišypsojo, ištarė „prašom“ bei „geros dienos“. Spaudė kumštelyje mažą, žalią žolytę ir žygiavo namų link. Atsidūrusi devynaukščio namo palėpėje, nusiavė batelius, nusivilko ir preciziškai sulankstė suknelę. Įsliuogė į lovytę ir įsistebeilijo į svajonėmis nukaustytas lubas. Vienas po kito žemyn, kaip lekiantys meteoritai, krito slapčiausi norai ir jausmai, o burnoje atsirado vienintelis, ryškus skonis – tyras ir lengvas gyvenimo alsavimas visomis spalvomis - harmonija.

Gurmanei Hanai tik devyneri.

Patiko (4)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras