BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaimas, laimė ir ne tik

Galbūt dešimtą dieną iš eilės tūnau šiuolaikinės civilizacijos užmirštame kampe, sovietmečiu įsišaknijusiame ir iki šiol tvirtų komunistinių tiesų neapleistame  eiliniame Lietuvos kaime. Sakau “galbūt” (taip, grįžk sakiniu aukščiau), nes laikas čia ne toks ir svarbus.

Atrodo, vienintelė čionykščiams  suprantama laiko sąvoka - vasara. Pats darbymetis. Čiabuviams nesvarbus ne vien suvokimas, apimantis laiką. Nesvarbu, ar išėjęs pirkti pakelio srutų, vadinamų “grietine”, į vienintelę čia esančią parduotuvę, kurioje kainos primena lankomiausių Europos centrų kainoraščių standartus, vilki drabužiais, bent kiek atitinkančius šį dešimtmetį ir jo švaros normas, ar žirglioji mėšlinais močiutės kaliošais ir liemene, kuri buvo numegzta dar prieš Antrąjį pasaulinį. Nesvarbu čia ir lašai, kurie savo koncentracija primena aliejų, palengva sruvenantys nuo  mėnesį šilto vandens nemačiusių plaukų. Mat, vasarą šildyti centralinę sovietmečio laikų daugiabučio šildymo sistemą gyventojams atrodo per didelė prabanga ir išmyslas. Vienintelė išeitis - nusileisti skardžiu žemyn ir visiškai atsiduoti upės srovės ir ūkinio muilo srovių žabangoms. Nesvarbu čia visiškai viskas, kas tik gali būti nesvarbu. O gali, gali viskas.

Na, ir tebūnie. Velniop visas civilizacines ir protines normas. Pirmyn į kelią, proto glūduma! Laikas įsilieti į vietinių “pedantų” būrį. Pedantų, dievinančių  punktualumą ir niekada nenusižengiančių kasdieninių išgertuvių “Po darbo” iškilmėms, kurios savo egzistavimo pareigą atlieka tiksliai ir nepriekaištingai kiekvieną dieną (nepriklausomai nuo oro ar kitų veiksnių) prie pagrindinio centro - suolelio šalia visų garbinamo kaimiškojo “Akropolio”. Negana to, net jeigu būtų nusižengta punktualumo įstatymui, iškilmingas vaišes namie su didžiai brandintu samagonu ir rūpestingai supjaustyta užkanda, kiekvieno komunistinio kaimo intelektualo lauks mylima žmona, mama sesuo ar dukra. Savaime aišku, mušama - tai ir mylima. Apdovanojama kasdieninių komplimentų, kaip “kur*a” ar “pyz*a”, lavina ir švelniausių glostelėjimų liūtimi, netyčia mėlynai numarginusią moteriškės kūną.

Eini ir grožiesi natūraliosios visuomenės kuriama harmonija. Eini tvirtai, įsikabinęs į aklumo ir proto glūdumos prototipo, visiško intelektualinio ir neintelektualinio apsileidimo, ranką. Ir, tiesa, kam gi reikalinga toji visapusišką sielos ir kūno priežiūra? Tai neįtakoja kasdieninių daržų ravėjimo, išgertuvių, šienapjūtės ir kitų nuostabiojo komunistinio-lietuviškojo kaimo ritualų. Galbūt visa tai niekam ir nereikalinga, bet, ach, kokia gyvenimiška ironija! Priežiūra, visuotinė savipriežiūra teikia įprasminimo pagalbą visų garbinamiems gyvenimo ritmo žiedams ir vaisiams - rezultatams, kurie, kitaip apibendrinami pačia keisčiausia sąvoka - laimė.

Miela kaimo kasdienybe, ar tu tikrai laiminga? Ar laimingi mes?

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras