BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nelysk, ten kvepia agurkais

Sako, įkvėpimas ateina tada, kai saulė neryžtingai palieka horizontą, o ore pakimba neryškus ramybės šešėlis. Arba tada, kai toji pati žvaigždė (saulė, astronomijos išminčiai), ryškesnė net už „Olialia“ ar „Trim pim pim“, ryžtingai baido per naktį užsitūsinusius naktinius drugelius ir žiedai kelia nuo vakarykštės rasos apsvaigusias ir kukliai pagiringas galvas. Įkvėpimas ateina net gi tada, kai peržiūrėjęs pastaruosius dienotvarkės įrašus, randi mažų mažiausiai penkis tuščius lapus. Ir tada, iš už kaimyninio buto sienos išgirsti: „Tu amžinai nieko nedarai, niekam neturi laiko, bet už tai išsipisinėji kak nada! (…) Kiek gali valgyti?! Tik valgai ir valgai! (…) Šaltibarsčius virkis pats!“.

Po penkių minučių sustoju. Mąstyti, žinoma. Kilstėliu prie kėdės prilipusį užpakalį ir pasiaukštinu kėdę. Ištempiu visus kaklo raumenis, akis pakeliu nuo monitoriaus ir visas jusles sukoncentruoju ties vienu tikslu – vaizdu pro langą. Taip, taip! Mano jutimai patenkinti! Iš kiemo traukia kaiminystėje gyvenantis ėdrūnas, vardu Bazilijus. Kietas tas Bazis, savo eisena primena podiumu einančias ėdrūnių antonimnikes. Kaliošai irgi nieko, puikiai papildo krypuojantį siluetą. Regis, stebiu ne penkiasdešimtmetį su orginaliai ekstravagantišku „…esu praktiškas“ maišeliu, o visišką primadoną, ar, primadonžuaną. Vis gi, pradėjęs groti pasiutpolkes skrandis iškvietė į dvikovą prikaustytąsias akis (nugalėtojas, manau, aiškus visiems, kurie nors kartą buvo alkani).

Krypuoju į virtuvę, mėgindama atkartoti įstabiąją bičo Bazio eiseną. Nešvankiai išskėčiu šaldytuvo duris ir grūste sugrūdų ranką iki alkūnės į apšviestąją, dieviškąją gilumą. Kumpis – yra, duona – yra, sviestas – yra. Metu viską į krūvą ir, ček dis aut! Traukiu atgal. Apdėliotomis sumuštniais rankomis prasispaudžiu pro durų tarpą. Išdėlioju viską ant stalo, sėdmenis dedu ant prilimpančiosios kėdės, atsikandu. Sausa. Kažko velniškai sausa ir sprangu. Nusikeikiu, suspaudžiu lūpas, atsistoju ir dūlinu atgal į skrandžio taip pamėgtąjį Raudonojąjį kvartalą - virtuvę. Šį kartą šaldytuvą praveriu jau mandagiau. Rankų negrūdu ir net nekišu. Ištyrinėju vidų, keliskart įkvėpiu. Uoslę už plaukų nutvėrė salsvas, bet tuo pačiu ir gaivus kvapas. Akys sustoja ties daržoviu stalčiumi. Agurkai… Pirštų galais ištraukiu vieną ir atsargiai nuplaunu. „Dabar jau ramu“, – šmėsteli galvoje. Žingsniuoju atgal su šypsena.

Su šypsena linguojantį atgal išvystu ir Bazilijų. „…esu praktiškas“ neigia savo vardo esmę ir iš toli šviečia pilnu vidumi. Burokėliai, krapai, svogūnlaiškiai (kam priimtiniau - cebulaiškiai), trejetas bulvikių ir… agurkai. Dar kartą kvėpteliu, kad prieš akis šmėžuojantys žalieji sukurtų dar didesnį įspūdį mintyse. Rojus, Bazilijau! Kaliošus dedi rojaus takais, ėdrūne!

Taip viskas ir baigėsi. Paržirgliojęs už sienos gyvenantis apšauktasis kaimynas, turbūt, pasidarė šaltibarsčių, o aš supratau - įkvėpimas ateina tada, kai kvepia agurkais.

Patiko (1)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras