BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kas lieka po katastrofos? Istorija, kuri nutiko man

Džiaugsmas ateina tuomet, kada mažiausiai jo tikiesi. Džiaugsmas ateina ir tuomet, kada visa širdimi jauti, jog jis tuoj tuoj isteriškai apims visą kūną. Džiaugsmas – pats sau ponas. Vaikšto tada, kada jam rodosi reikalingiausia. Tačiau jog džiaugsmas pasibelstų į mūsų duris, turime atsisakyti vieno – taisyklių.
Atmerkiu akis, o laikrodžio ekrane šviečia keturi raudoni skaičiai – nulis ir trys penketai. Didžiojo penktadienio rytas. Didžioji Velykų savaitė jau praėjo, tad didysis jis dėl kitos priežasties, tiesa, labai aiškios ir paprastos – paskutinė diena iki stojamųjų egzaminų. Nors akis badė ir nerimą didino kupina darbų diena ir dar kupinesnis „privalu padaryti savaitgalio metu“ darbų sąrašas, tačiau nei darbai, nei nerimas nesutrukdė laiku įsėsti į traukinį, vežančiam tikslo link.
Atmerkiu akis, o laikrodžio ekrane šviečia prabėgantys keturi žali skaičiukai – vienas, septyni, vienas, penki. Didžiojo penktadienio kelionės pradžia. Pritraukiu ištiestą delną ties kakta ir atrėmusi alkūnę šalia traukinio lango stiklo įsižiūriu į bėgančių vaizdų peizažą. Nors dažniausiai šviežia ir gaivia žaluma apsipynusios medžių šakos, vakariniai, šilti ir malonūs saulės spinduliai, šiltas vėjas pro langą ir akyse bėgantys lietuviški, tokie savi, jog, rodosi, visus juos jau matei ir seniai pažįsti, laukai visada maloniai nuteikia ir suteikia tokį jaukų džiaugsmo, šiandien buvo ne taip. Nors akys matė šviesą ir žalumą, o oda maloniai šiurpo nuo švelnaus vėjo ir saulės šilumos, regėti ir pajusti to nepavyko. Juk, matyti – tai ne tas pats, kas regėti, o jutimas neprilygsta pajutimui. Visa, kas sukosi akyse, tilpo į nerišlių vaizdinių eiles: integralų lygtys, sinusų, kosinusų ir Pitagoro teoremos, Frydricho Nyčės, Johano Volfgango Gėtės ir Antuano de Sent Egziuperi gyvenimo metai ir skambiausi kūriniai, Švietimo epochos reikšmių šiandieniniam žmogui punktai bei užsienio kalbų žodžių definicijos. Minkštos sėdynės ir aplinkui skambančių žmonių, kurie po du ar tris paskendę savo pokalbiuose, nedarnios, bet jaukios, balsų ir žodžių sutartinės nuotrupų, rodosi, aplink taip pat nebuvo. Kūnas jautė kietą kėdės atlošą, alkūnė rėmėsi į mokyklinio suolo paviršių, o vieninteliai mane supantys garsai, buvo tik aiškus ir tikslus laikrodžio rodyklės tiksėjimo solo ir rašiklio, popieriaus ir stalo trio. „Palikęs žemės paviršių…“, „Apie ką svajoji?“, „Taip susimąstė, jog dingo iš čia?“ – visa tai tuo metu taip puikiai tiko fizinio kūno ir minčių būsenai. Rodosi, tai būtų tęsęsi mažiausiai valandą - na, iki tol, kol teks persėsti į traukinį, judantį maršrutu Klaipėda-Vilnius, kad galėtų tęstis dar visas tris, traukinio bėgiams gulint vis arčiau Vilniaus.
Iš klaikiai aiškios transo būsenos pažadino tik staigus traukinio signalas. „Per staigu“ – toptelėjo mintis vienos šimtosios sekundės metu. Staiga traukinio stabdžiai pradėjo cypti ir visi vagone sėdėję žmonės šoktelėjo pirmyn nuo staigaus smūgio. Pro langus buvo matyti neaiškių plastmasių atraižos, o ore pasklido saldus metalo kvapas. Žmonių balsai nutilo taip staiga, kaip ir pora šių sekundžių ,kurios, rodosi ,bėgo tarsi sulėtinto veiksmo filme. Regėjimas, juslė ir klausa – visi šie dalykai atgijo taip greitai, tačiau tada vyravo tik viena – spengianti tyla. Žmonių akys, tarsi klausdamos „kas atsitiko?“, pradėjo ieškoti vienos kitų. Netrukus šis klausimas pasiekė ir lūpas. „Avarija?“, „Gal tai koks akmuo?“, „Kas tai?“ –žmonės sutrikę liejo padrikas mintis, pavirtusias garsais. Vagono priekyje pasigirdo trankomų durų aidas, kuris artėjo taip staigiai ir tolygiai, kaip ir lekiančio žmogaus žingsniai. Tučtuojau pravėręs duris mašinistas nustelbė net klausimus – jis bėgte bėgo kitų durų link. Perbalęs jo veidas su panika akyse nebyliai paliko atsakymą visiems rūpimus klausimus, kuriuo, vis dėlto, buvo sunku patikėti. Staiga suvokti – avarija – rodėsi neįmanoma. Nepraėjus nė dešimčiai sekundžių iš galinio vagono parbėgo nebe vienas mašinistas, o ir jo padėjėjas. Žmonės tyliai šnabždėdami neįtikinamą faktą pakilo iš savo vietų ir pradėjo dairytis tai vieni į kitus, tai į langus, tai vėl atgal į kaimynus.
- Leiskite, aš eisiu paklausti, kas ne taip, - tarė vienas, gana jaunas vaikinukas, sėdėjęs man už nugaros ir, rodosi, išlaikęs didžiausią koncentracijos ir ramumo dozę.
- Eime kartu, - pasisiūlė dar vienas vyriškis rimtu veidu, kuris, rodosi, situacijos metu taip pat šoko momentą įveikė daug lengviau.
Likę vagone žmonės pradėjo vis garsiau kalbėtis. Traukinyje buvę darbuotojai skubiai vaikščiojo pirmyn ir atgal, perkreiptais veidais ir tvirtai suspaustomis lūpomis. Parėję vyriškiai darniai tarė „taip, įvyko avarija, rodosi, traukinys rėžėsi į mašiną“, tačiau jų balsai skambėjo nepaguodžiančiai. Atėjusi bilietų kontrolierė, virpančiomis rankomis suėmusi rašiklį ir laikanti užrašų knygelę, trūkčiojančiu balsu tarė:
- Kas iš jūsų…keliauja…toliau? Na,…kam reikalingas persėdimas?
Aš, mano draugė, vyriškis su akiniais ir dar pora žmonių pakėlė rankas.
- Taip… Vadinasi, šeši. Gerai… – atrodė, sakė kontrolierė ne mums, o sau, kad nuvytų šalin visai kitas ją kankinančias mintis.
- Bet kas gi atsitiko?
- Ar galime išlipti laukan?
Iš įvairiausių kampų pasklido nerimo kupini klausimai.
- Avarija… Mašina…mašina iškišo savo priekį į draudžiamąją zoną. Išeiti griežtai draudžiama. Reikia sulaukti ugniagesių, policijos bei greitosios pagalbos mašinų.
Visi žmonės nutilo, nors visų galvose sukosi tik vienintelė mintis.
- Ar yra žuvusiųjų? – pasigirdo tylus vyriškio su akiniais balsas.
Tyla.
- Atrodo, - tarsi adata įsmigo kontrolierės žodis į pulsuojančią ir visus apnikusią įtampos klostę.
Ir vėl tyla.
Mintyse bolavusios formulės, datos bei žodžiai, rodosi, sukosi taip seniai. Galvoje nebeliko daugiau nieko, tik vienintelis žodis „atrodo“. Ir visą tai aš mačiau. Visą tai matėme mes. Visai tai pajutome. Mes viso to dalis. Panika, daugybė klausimų bei slegianti, įtampos kupina tyla. Kaip paguoda galvon šovėsi naujos mintys: „O ar spėsiu į po valandos išvažiuojantį traukinį? Kiek ilgai čia būsime? Kaipgi egzaminai? Aš privalau spėti!“. Nors tai ir guodė nuo tvinksinčio oro ir smilkinių, tačiau…pasėjo dar didesnį nerimo grūdą. Šleikščia paguoda tapusi problema kankino ir likusį penketą žmonių. Draugė skubėjo į jaunųjų architektų paskaitas, pora jaunuolių, tarsi likimo draugai, privalėjo suspėti į ryt laikomą egzaminą, o akiniuotasis vyriškis - į neatidėliotiną darbo konferenciją. Ir visi mes siekėme vieno – svarbaus asmeninio tikslo. Traukinys, važiuojantis į Vilnių, akimirksniu tapo tikru galimybių traukiniu – jo praleidimas reiškė galimybės pasiekti savo tikslą praleidimu.
Mintis nutraukė atėjusi kontrolierė ir pranešusi, jog galime išeiti laukan. Nors traukinyje buvo tvanku, o karštis vis didėjo, išlipo vos keletas. „Drąsiausiųjų“ – tarsi titulu šiuo epitetu apdovanojo juos likusieji. Tačiau šis apdovanojimas nereiškė nieko, palyginus su tuo, ką išgirdome jiems grįžus…
- Visi bėgiai aplieti krauju.
- Iš mašinos nieko neliko – metalo laužas.
- Žmogus… Jo kaklas… Lūžęs, atviras lūžis.
- Smegenys kabo tarsi pririštos siūlais.
Tyla. Tokia spengianti tyla. Prieš keletą minučių įsivyravęs bendras paguodos, jog visi skubame savų, nors ir kilnių, bet egoistiškų tikslų link, gavo didžiulį antausį ir tapo bendra kalte. Brutalūs ir šalti žodžiai, apibūdinantys reginį, neprilygo tam, ką jaučiau aš – mes dalis to, kas atėmė žmogui gyvybę. Norėjosi atsukti laiką atgal ir įsėsti į autobusą, o ne į traukinį. Norėjosi matyti autobuso švieslentėje slenkančius oranžinius skaičiukus – vienas, septyni, vienas, penki. Norėjosi bėgti nuo bendro kaltės jausmo, nebūti šios nelaimės dalimi, niekam neatimti gyvybės. Norėjosi tik siekti savo tikslo.
Po pusvalandžio į traukinį įlipęs, „Lietuvos geležinkelių“ darbo apranga uniformuotas žmogus pranešė, jog turime lipti laukan ir paeiti iki artimiausio keliuko, prie kurio privažiuos mašina,nuvešianti mus iki traukinių stoties. Eilute po vieną lipdami iš traukinio atrodėme ramesni. Galbūt todėl, jog atsirado viltis suspėti į lemtingą traukinį, o, galbūt, todėl, jog aprimęs šokas pasidavė logikai – mes nekalti. Niekas nekaltas dėl susiklosčiusių aplinkybių, nors ir būtų beviltiškai skaudu žinoti, jog gyvybės likimas ne visada mūsų rankose. Eidami pro traukinio priekį visi nusuko akis. Nusukau ir aš. Matėsi tik visiškai sumaitotas mašinos priekis ir raudonos spalvos dėmėmis šviečiantys bėgiai. Spengiančioje tyloje ir svilinančiame karštyje, nuleidę galvas šešiese, tokia pat darnia eilute, sekėme paskui uniformuotą darbuotoją ir kulniavome traukinio bėgiais. Praėjus dvidešimčiai minučių gale pasigirdo balsas:
- Tarsi simonai daukantai: sukrėsti gyvenimo, kupini ryžto ir siekio mokytis, pėstute į Vilnių.
Veide pakibo, nors ironiška, tačiau, visgi, šypsena.
Paėjėję gerą puskilometrį pagaliau pasiekėme keliuką. Prie jo privažiavo sunkvežimis. Bildėdami, susispaudę ir galvomis trankydamiesi į sunkvežimio stogą, šypsojomės dar labiau. Tik šypsena tapo ne ironiška, o nuoširdi.
Visi suspėjome į traukinį, visi gavome patogiausias vietas. Tačiau svarbiausias dalykas, kurį gavau, buvo visai ne patogios vietos ar galimybė suspėti į savo tikslo link vežantį traukinį. Didžiausią vertę turėjo tai, jog pasijutau laiminga. Patyriau džiaugsmą, nes…gyvenau. Ir gyvenu. O džiaugsmas tik dar kartą įrodė, jog jis nepaiso jokių taisyklių.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras